Who cast that first fateful tomato that started the La Tomatina revolution? The reality is no one knows. Maybe it was an anti-Franco rebellion, or a carnival that got out of hand. According to the most popular version of the story, during the 1945 festival of Los Gigantes (a giant paper mâché puppet parade), locals were looking to stage a brawl to get some attention. They happened upon a vegetable cart nearby and started hurling ripe tomatoes. Innocent onlookers got involved until the scene escalated into a massive melee of flying fruit. The instigators had to repay the tomato vendors, but that didn't stop the recurrence of more tomato fights—and the birth of a new tradition.
Fearful of an unruly escalation, authorities enacted, relaxed, and then reinstated a series of bans in the 1950s. In 1951, locals who defied the law were imprisoned until public outcry called for their release. The most famous effrontery to the tomato bans happened in 1957 when proponents held a mock tomato funeral complete with a coffin and procession. After 1957, the local government decided to roll with the punches, set a few rules in place, and embraced the wacky tradition.
Though the tomatoes take center stage, a week of festivities lead up to the final showdown. It's a celebration of Buñol's patron saints, the Virgin Mary and St. Louis Bertrand, with street parades, music, and fireworks in joyous Spanish fashion. To build up your strength for the impending brawl, an epic paella is served on the eve of the battle, showcasing an iconic Valencian dish of rice, seafood, saffron, and olive oil.
Today, this unfettered festival has some measure of order. Organizers have gone so far as to cultivate a special variety of unpalatable tomatoes just for the annual event. Festivities kick off around 10 a.m. when participants race to grab a ham fixed atop a greasy pole. Onlookers hose the scramblers with water while singing and dancing in the streets. When the church bell strikes noon, trucks packed with tomatoes roll into town, while chants of "To-ma-te, to-ma-te!" reach a crescendo.
Then, with the firing of a water cannon, the main event begins. That's the green light for crushing and launching tomatoes in all-out attacks against fellow participants. Long distance tomato lobbers, point-blank assassins, and medium range hook shots. Whatever your technique, by the time it's over, you will look (and feel) quite different. Nearly an hour later, tomato-soaked bombers are left to play in a sea of squishy street salsa with little left resembling a tomato to be found. A second cannon shot signals the end of the battle. | Kas gi metė tą pirmąjį lemtingą pomidorą, kurio dėka prasidėjo „La Tomatima“ revoliucija? Realybė yra tokia, kad nieks nežino. Galbūt tai įvyko sukilimo prieš Franką ar nesuvaldomo karnavalo metu. Remiantis populiariausia šios istorijos versija, 1945 m. festivalio Los Giganteje metu (milžiniškas papjė mašė lelių paradas), vietiniai gyventojai bandė surengti triukšmingas muštynes viešumoje, kad pritraukti šiek tiek dėmesio. Jos prasidėjo šalimais vežimo su daržovėmis ir prinokusių pomidorų svaidymu. Nekalti stebėtojai įsitraukė į kovą reginiui tapus didžiuliu skrendančių vaisių mūšiu. Kurstytojai turėjo atlyginti pomidorų prekiautojams, tačiau tai nesustabdė tolesnių pomidorų kovų atsinaujinimo bei naujos tradicijos gimimo. Bijodami nekontroliuojamo plėtimosi, XX a. 6 dešimtmetyje valdžia priiminėdavo, švelnindavo, o po to vėl patvirtindavo seriją draudimų. 1951 m. vietiniai gyventojai, kurie nepaklūso įstatymui buvo įkalinti iki kol įvyko viešasis protestas, reikalaujantis jų paleidimo. Labiausiai įžūli akcija, susijusi su pomidorų kovų draudimu įvyko 1957 m. kai jos šalininkai surengė tariamas pomidorų laidotuves su karstu bei procesija. Po 1957 m. vietinė valdžia nusprendė susitaikyti, nustatyti keletą taisyklių ir priimti ekscentrišką tradiciją. Nors pomidorų mūšiai tampa pagrindiniu įvykiu, prieš tai visą savaitę vyksta šventės, kurios veda prie kulminacijos. Skirta Bunjolo globėjų, šv. Mergelės Marijos ir šv. Luiso Bertrano, garbei šventė yra lydima gatvės eisenų, muzikos ir fejerverkų džiaugsmingoje ispanų atmosferoje. Besiruošiant artėjančiai kovai, mūštynių išvakarėse yra patiekiama epiška paelja tokiu būdu demonstruojant Valensijos patiekalą, pagamintą iš ryžių, jūros gerybių, šafrano ir alyvuogių aliejaus. Mūsų dienomis, šis nevaržomas festivalis paklūsta tam tikrai tvarkai. Organizatoriai nuėjo taip toli, kad pradėjo auginti specialią neskanią pomidorų rūšį šiam kasmetiniam renginiui. Šventinis maratonas prasideda 10 val. kuomet dalyviai lekia sugriebti pririštą ant riebios stulpo viršūnės kumpį. Bedainuojantys ir bešokantys gatvėje žiūrovai žarnų pagalba apiplauna dalyvius vandeniu. Kai bažnyčios varpas praneša apie vidurdienį, sunkvežimiai su pomidorais įvažiuoja į miestą garsėjant skanduotėms „To-ma-te, to-ma-te!“ Tada, iššovus vandens patrankai, prasideda pagrindinis renginys. Tai yra „žalia šviesa“ pomidorų traiškymui bei beatodairiškam mėtymui į kitus dalyvius. Mėtikai, sugebantys pataikyti iš toli, ryžtingi „žudikai“ bei vidutinio nuotolio artilerija. Kokia bebūtų Jūsų technika, iki mūštynių pabaigos, Jūs atrodysite (bei jausites) visiškai kitaip. Po maždaug valandos, pomidoruose išmirkyti sprogdintojai paliekami minkštoje ir drėgnoje Salsos padažo gatvėje su maža tikimybe rasti "gyvą" pomidorą. Antrosios patrankos šūvis skelbia mūšio pabaigą. |