Who cast that first fateful tomato that started the La Tomatina revolution? The reality is no one knows. Maybe it was an anti-Franco rebellion, or a carnival that got out of hand. According to the most popular version of the story, during the 1945 festival of Los Gigantes (a giant paper mâché puppet parade), locals were looking to stage a brawl to get some attention. They happened upon a vegetable cart nearby and started hurling ripe tomatoes. Innocent onlookers got involved until the scene escalated into a massive melee of flying fruit. The instigators had to repay the tomato vendors, but that didn't stop the recurrence of more tomato fights—and the birth of a new tradition.
Fearful of an unruly escalation, authorities enacted, relaxed, and then reinstated a series of bans in the 1950s. In 1951, locals who defied the law were imprisoned until public outcry called for their release. The most famous effrontery to the tomato bans happened in 1957 when proponents held a mock tomato funeral complete with a coffin and procession. After 1957, the local government decided to roll with the punches, set a few rules in place, and embraced the wacky tradition.
Though the tomatoes take center stage, a week of festivities lead up to the final showdown. It's a celebration of Buñol's patron saints, the Virgin Mary and St. Louis Bertrand, with street parades, music, and fireworks in joyous Spanish fashion. To build up your strength for the impending brawl, an epic paella is served on the eve of the battle, showcasing an iconic Valencian dish of rice, seafood, saffron, and olive oil.
Today, this unfettered festival has some measure of order. Organizers have gone so far as to cultivate a special variety of unpalatable tomatoes just for the annual event. Festivities kick off around 10 a.m. when participants race to grab a ham fixed atop a greasy pole. Onlookers hose the scramblers with water while singing and dancing in the streets. When the church bell strikes noon, trucks packed with tomatoes roll into town, while chants of "To-ma-te, to-ma-te!" reach a crescendo.
Then, with the firing of a water cannon, the main event begins. That's the green light for crushing and launching tomatoes in all-out attacks against fellow participants. Long distance tomato lobbers, point-blank assassins, and medium range hook shots. Whatever your technique, by the time it's over, you will look (and feel) quite different. Nearly an hour later, tomato-soaked bombers are left to play in a sea of squishy street salsa with little left resembling a tomato to be found. A second cannon shot signals the end of the battle. | Kas buvo tas pirmasis metęs lemtingąjį pomidorą, pradėjusį „La Tomatina“ pomidorų mūšį? Iki šiol tai nėra žinoma. Galbūt viskas prasidėjo nuo vieno iš anti-Franko maištininkų arba nuo nesuvaldyto karnavalo. Labiausiai paplitusi šios istorijos versija yra ta, kad 1945-aisiais, „Los Gigantes“ festivalio (milžiniškų popierinių lėlių parado) metu, vietiniai gyventojai sukėlė skandalą, šitaip tikėdamiesi sulaukti šiek tiek dėmesio. Taip jau nutiko, kad jie atsidūrė netoli daržovių vežimėlio ir ėmė mėtytis prinokusiais pomidorais. Niekuo dėti šio įvykio žiūrovai įsitraukė į sąmyšį ir apsimėtymas virto milžiniška vaisių kova. Kurstytojai turėjo atlyginti žalą pomidorų pardavėjams, tačiau tai toli gražu nebuvo paskutinis pomidorų mūšis – vėliau sekė kiti mūšiai tapę nauja tradicija. Bijodama, kad situacija taps nevaldoma, 1950-aisiais valdžia kūrė, švelnino ir vėl iš naujo perkūrė eilę draudimų. 1951-aisiais vietiniai, nepaisę įstatymų, buvo įkalinti iki tol, kol visuomenė išreikalavo, kad jie būtų paleisti. Įžūliausiai pomidorų mūšio šalininkai pasipriešino 1957-aisiais, kai surengė pajuokiamąsias pomidorų mūšio laidotuves kartu su karstu ir procesija. Po 1957-ųjų vietinė valdžia nusprendė pasiduoti ir, įvedusi keletą taisyklių, leido gyvuoti pakvaišusiai tradicijai. Nors pomidorų mūšis ir yra svarbiausias festivalio įvykis, visą savaitę besitęsianti šventė galiausiai veda link paskutinio, įspūdingiausio pasilinksminimo – fiestos, skirtos šventiesiems Bunjolio miesto globėjams, Mergelei Marijai ir šv. Ludvikui Bertrandui, vykstančios kartu su paradais, muzika ir džiaugsmingo ispaniško stiliaus fejerverkais. Tam, kad užtektų jėgų artėjančiam mūšiui, iš vakaro patiekiama impozantiškoji paella – ikoniškas Valencijos patiekalas iš ryžių, jūros gėrybių, šafrano ir alyvuogių aliejaus. Šiandien šis nevaržomas festivalis planuojamas šiek tiek atidžiau. Renginio organizatoriai pradėjo auginti specialią nevalgomų pomidorų rūšį, skirtą kasmetiniam įvykiui. Festivalio linksmybės prasideda apie 10 valandą ryto, kai dalyviai skuba pagriebti riebaluoto stulpo viršūnėje kabančio kumpio gabalo. Dainuodami ir šokdami gatvėse, žiūrovai plauna kumpio „ėmėjus“ vandeniu. Bažnyčios varpams išmušus vidurdienį, kupini pomidorų vežimai įstumiami į miestą, o juos palydi kulminaciniai šūkiai: „Po-mi-dorai, po-mi-dorai!“ Iššovusi vandens patranka paskelbia festivalio pradžią. Taip pradedamas daug jėgų reikalaujantis mūšis, kurio metu reikia suspausti pomidorus ir mesti juos į kitus dalyvius. Tingūs ir palaikantys atstumą, taiklūs lyg samdyti galvažudžiai ar vidutiniškai nutolę metikai – kiekvienas turi savo metodą, tačiau galiausiai visi atrodys (ir jausis) kitaip nei prieš festivalį. Praėjus beveik valandai, pomidorų sultimis permirkę bombų metikai lieka žaisti pažliugusioje gatvių salsoje su tuo, kas liko iš pomidorų. Netrukus pasigirsta antrasis patrankos šūvis, pranešantis apie mūšio pabaigą. |